Neseniai atliktame tyrime, paskelbtame Nacionalinės mokslų akademijos darbuose, pasirodė stulbinantis apreiškimas - – vos viename litre vandens buteliuose buvo aptikta stulbinanti 200 000 nanoplastiko dalelių. Kadangi susirūpinimas dėl plastiko poveikio mūsų aplinkai ir sveikatai stiprėja, tyrime gilinamasi į mikroskopinę nanoplastikų sritį ir galimas jų pasekmes.
Remiantis oficialioje McGill svetainėje paskelbta ataskaita, mūsų kasdienį gyvenimą užplūdo pranešimai apie kenksmingas medžiagas, tokias kaip ftalatai, perfluoralkilo medžiagos (PFAS), pesticidai, dioksinai ir bisfenolis A, prasiskverbiantis į mūsų maistą ir vandenį. Analitiniai chemikai, švaresnės aplinkos paieškų pionieriai, taiko pažangiausias-technologijas, kurios gali aptikti teršalus stebėtinai mažomis koncentracijomis, kurios pasiekia net vieną trilijono dalį.
Kad suprastumėte „dalių trilijonui“ mastą, įsivaizduokite, kaip ištirpinti smėlio grūdelį olimpiniame -dydžio baseine -, tai yra koncentracijos lygis. Kita analogija pateikia vieną trilijono dalį kaip kredito kortelės plotį, palyginti su didžiuliu atstumu tarp Žemės ir Mėnulio. Tačiau medžiagos buvimas, net ir esant didesnei koncentracijai, nebūtinai reiškia tiesioginį pavojų. Rizikos vertinimas apima įvairiapusį toksiškumo, poveikio masto ir būdo svarstymą.
Norint suprasti nanoplastiko sudėtingumą, reikalingi sudėtingi metodai, tokie kaip atominės jėgos mikroskopija ir šiuo atveju „hiperspektrinė stimuliuojama Ramano sklaidos mikroskopija“. Šie metodai, aptinkantys daleles 1–100 nanometrų diapazone, yra penkis tūkstančius kartų tikslesni nei dalelių identifikavimas vos prieš penkerius metus.
Nors galimybė aptikti nanoplastiką yra palyginti nauja, nuo devintojo dešimtmečio žinoma, kad mikroplastiko - dalelės, mažesnės nei pusės milimetro -, prasiskverbia į natūralius vandenis. Šios smulkios dalelės, kilusios iš išmestų plastikinių daiktų ir net sintetinių pluoštų, išskiriančių mikroplastiką skalbimo metu, patenka į mūsų maistą, vandenį ir orą.
Nanoplastikams jų poveikio klausimas tampa vis aktualesnis. Laboratoriniai tyrimai rodo, kad šios mažos dalelės, kurių dydis siekia 1–100 nanometrų, gali prasiskverbti į audinius, organus ir net atskiras ląsteles. Pelių tyrimai rodo, kad vaisiaus vystymasis trukdo ir padidėja Parkinsono ligos rizika, todėl kyla susirūpinimas dėl galimos rizikos žmonėms.
Problemą apsunkina plastiko dalelių buvimas mūsų kūne. Plastiko gamyboje naudojami įvairūs priedai, tokie kaip antimikrobinės medžiagos, antipirenai ir plastifikatoriai. Šios cheminės medžiagos gali patekti į mūsų kraują kartu su plastiko gamybos likučiais. Cheminės medžiagos, tokios kaip bisfenolis A (BPA), akrilas ir stirenas, kurios, kaip žinoma, yra toksiškos didelėmis dozėmis, kelia papildomą pavojų. Plastikiniai paviršiai taip pat gali pritraukti vandens teršalus, pernešdami į mūsų organizmą pesticidus, vaistų likučius ir dioksinus.
Grįžtant prie vandens buteliuose, tūkstančių suvartotų nanoplastiko dalelių kilmė išlieka sudėtinga. Nesvarbu, ar iš butelių, dangtelių ar vandens valymo procesų, nanoplastikai tampa visur, atspindintys plastiko plitimą mūsų gyvenime.
Plastiko nauda neabejotina, tačiau susijusi rizika, nors ir nėra nulinė, tebėra diskusijų objektas. Būtina atskirti pavojus ir riziką. Nors pavojai yra būdingos savybės, sukeliančios žalą, rizika priklauso nuo poveikio laipsnio. Išgeriant litrą vandens buteliuose, prikrauto nanoplastinių dalelių, sudaroma tik smėlio grūdelio svorio dalis, todėl tiesioginė žala yra minimali. Tačiau ilgalaikis-nuolatinio vartojimo poveikis nežinomas.
Trūkstant duomenų, lieka neatsakytas klausimas, ar nanoplastikai išpilstytame vandenyje kelia pavojų. Nors dabartinė rizika atrodo nedidelė, palyginti su daugybe kitų gyvenimo iššūkių, Kolumbijos universiteto mokslininkų atliktas novatoriškas tyrimas atskleidžia analizės metodus, kurie atskleidžia paslėptą šių mažų dalelių pasaulį.
Paskelbta 2024 m. sausio 16 d
